Vos į pietus nuo Romos yra užburianti vieta. Šiandien tai gamtos parkas, savo vešliu kraštovaizdžiu vis dar atimantis keliautojui žadą. Ši vieta persmelkta prisiminimų ir tūkstančių veidų. Ji panardinta tarp milžiniškų į jūrą atsiveriančių smėlio kopų ir vešlių miškų apsuptų negyvenamų kalnų. Teritoriją supa vieni labiausiai tarpstančių Viduržemio krūmokšnių, išsaugojusių kadaise čia gyvenusių vyrų ir moterų pėdsakus. Žengti senoviniais takais reiškia pasinerti į vingrius kvapus ir prisiminimus, tarsi undinės daina arba aukas viliojusi deivės Kirkės melodija, apie kurią sužinojome iš Odisėjo. Ir mus šis įtikinamas aromatas užbūrė tiek, kad įamžinome jį jausmingame, šiltame kvape, sugebančiame atverti sielai juslių grožį. Šie magiški, jausmingi kvepalai prilygsta juos įkvėpusiai deivei. Tai vešli saldžių vaisių puokštė – pasifloros, persikai, kriaušės, meistriškos alchemijos dėka supinti su avietėmis ir juodaisiais serbentais. Jie įtikina, tarsi pakalnučių prisilietimas, tarsi basas pasivaikščiojimas smėliu, sušildytu su niekuo nesupainiojamų heliotropų ir sustiprintų pačiulių ir muskusų medienos. Tarsi vienas iš žymiųjų stebuklingų deivės Kirkės gėrimų, šis ekstraktas apžavi kiekvieną jais pasipurškusį, vedantį paslaptingais takais atrasti stebuklų nepastovioje emocijų evoliucijoje ir įkvėpime, apgobtame magiško filtro, sugebančio įspausti nesibaigiantį paslapties ir jausmingumo bangavimą.